Užusieniui grąžinta žemė: dešimtmetį trukusio proceso istorija
Šiandien vaikštinėdami po Užusienį galime nuoširdžiai didžiuotis vis gražėjančia bendruomenės erdve – daugelio namų aplinka naujai sutvarkyta, sportuoti mėgstantys susitinka stadione, o bendrai maldai gyventojus priglobia rekonstruota daili koplyčia. Daugelis bendruomenės šeimų taip pat gali džiaugtis jiems grąžinta, sovietiniu laikotarpiu iš tėvų ar senelių nacionalizuota, žeme. Ši žemė – itin didelis bendruomenės turtas, dėl kurio reikėjo sunkiai ir ilgai kovoti. Siekiant, jog laikas neištrintų visų nuveiktų darbų, verta bent trumpai apžvelgti Užusienio žemės grąžinimo procesą ir pasikalbėti su tais, kurie įdėjo daug darbo, jog šiandien žemė vėl būtų bendruomenės rankose.
Reformų pradžia – Konstituciniame Teisme
Visuomenininkas, ilgametis kovos už žemės grąžinimą Vilniaus mieste lyderis Rimantas Liakas atskleidė, jog viskas prasidėjo dar 1991 m. kreipimusi į konstitucinį teismą. „Mieste žemė nebuvo grąžinama, tik iki 20 arų. Net apie kompensaciją nebuvo kalbos“ – teigė buvęs Lietuvos žemės sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas. Nors ir ne juristas, Rimantas kreipėsi į konstitucinį teismą. Prireikė 10 metų, tačiau 2001 m. buvo priimtas teigiamas sprendimas – žemė mieste turi būti grąžinta tuo pačiu principu kaip ir kaime. Taip 2002 m įsigaliojo įstatymas, teigiantis, jog neužstatyta ir visuomenės poreikiams nebūtina žemė gali grįžti į savininkų rankas. Taigi ir Užusienio bendruomenei atsirado galimybė atgauti tai, kas jai priklauso.
Neilgai trukus, 2004 m. Vilniaus apskrities viršininko administracija sukvietė Užusienio bendruomenę į susitikimą lenkų namuose. Buvo formuojami ir numatomi grąžinti trys sklypai – 34 ha, 23 ha. 2,5 ha. „Prasidėjo sumaištis, žmonėms buvo sunku suprasti situaciją, įvairius teisinius niuansus“ – prisiminė Užusienio bendruomenės pirmininkas Romualdas Kazlauskas. Tuomet susibūrė aktyvistų grupelė, kuri gilinosi į įvairius žemės grąžinimo klausimus. Būta įvairiausių projektų, ką vertėtų daryti su grąžintais trimis sklypais – nuo bendro ūkio kūrimo iki pardavimo. Nors parduoti žemę ir galėjo pasirodyti patrauklus sprendimas, tačiau tai buvo itin sudėtinga – privalu surinkti visiškai visų savininkų parašus, taip pat reikėjo sistemos, kaip padalinti žemę į sklypus. „Taip prasidėjo eilę metų trukęs procesas“ – pasakojo aktyviai veikloje dalyvavęs Romualdas.
Kova dėl laisvos žemės
Nemaža dalis Užusienį juosusios žemės Sovietų sąjungos laikotarpiu priklausė tarybiniam dekoratyvinių augalų ūkiui. Po nepriklausomybės šias žemės perėmė privati įmonė „Alvilė“, sudariusi su savivaldybe sutartį ir turėjusi tęsti pirminę bendrovės veiklą. Tačiau susitarimo nebuvo laikomasi – žemė apleista. Vėliau atsiskleidė, jog minėtos įmonės interesai visai kitokie – 34h teritorijoje buvo suprojektuotas detalusis planas, 217 sklypų, ir rengiamasi privačių namų statybai. „Iškart kreipėmės į apskrities viršininko administraciją, jog ši nutrauktų su „Alvile“ sutartį“, – pasakojo Rimantas, 2004 m. prisijungęs prie Užusienio bendruomenės aktyvistų ir padėjęs spręsti teisminius klausimus. Nors įmonė ir buvo paduota į teismą, Užusienio gyventojai toliau stebėjo kaip rengiamasi statyboms, po teritoriją važinėjo sunkioji technika. „Nusprendėm stoti mūru prieš tuos buldozerius“, – pasakojo Rimantas. Vieningai nusiteikę Užusienio gyventojai surengė piketą. „Jau 5 val. ryto buvo susirinkę virš šimto žmonių. Apie tris paras budėjo prie to sklypo“, – įvykius prisiminė Romualdas.
Pirmas žingsnis tikslo link buvo pasiektas – teismas „Alvilei“ uždraudė vykdyti žemės eksploatavimo darbus. Tuomet Užusienio aktyvistai, siekdami bendruomenei atkovoti neteisėtai „Alvilės“ pasisavintą žemę, nieko nelaukę sukvietė visuotinį susirinkimą, išrinko 9 įgaliotinius (vėliau jų būrys pasipildė iki 11), atstovavusius skirtingų bendruomenės šeimų interesus (viso net 230 žmonių). Šie atstovai aktyviai tarpusavyje bendravo, susirinkdavo po keletą kartų per savaitę ir spręsdavo įvairiausius klausimus. „Reikėjo perprasti daugybę dokumentų, kartu spręsdavome, kada kreiptis į teismą, kada kitos institucijos gali padėt… Žinoma, daug ginčų..“ – apie įgaliotinių veiklą pasakojo Romualdas.
Tačiau reikėjo ne tik tarpusavyje susitarti, o ir išorinį spaudimą atlaikyti. „Pasipriešinimas buvo didžiulis“ – prisiminė Rimantas. Keletas tuometinių Seimo narių buvo suinteresuoti, jog Užusienis žemes prarastų. Buvo bandoma R. Liakui daryti spaudimą, kad šis „numarintų“ bendruomenės iniciatyvą, tačiau kaip teigė pats aktyvistas – „pamatė, kad nebus kalbos“. Tad kova už žemę toliau aktyviai tęsėsi.
Procesas tikrai buvo nelengvas – netrukus iškilo kita problema. Kol vyko teismai, valstybinė miškų tarnyba dalį teritorijos užfiksavo kaip mišką. Vietoj 217 sklypų laisvi liko tik 129. Tačiau bendruomenė nenuleido rankų. Pirmiausia teisme buvo atkovoti minėti laisvieji sklypai. Įgaliotiniai pagal savo sukurtą tarpusavyje suderintą sistemą padalijo žemę šeimoms. Kai tik sklypai buvo įregistruoti ir oficialiai tapo bendruomenės narių nuosavybe, aktyvistai pradėjo antrąjį etapą – kovą dėl likusios laisvos ir negrąžintos žemės. „Buvo keletas sklypų, kurie nepateko į miško teritoriją ir buvo visiškai laisvi, tačiau kažkodėl negrąžinti. Kovojome ir dėl tų sklypų, į kuriuos patenka tik vienas ar keli metrai miško“ – pasakojo Romualdas. Ir ne veltui šis vargas. Visa žemė, dėl kurios buvo teisiamasi, atkovota ir didžioji jos dalis 2009 m. įregistruota.
Žinoma, tokie sprendimai buvo itin nepalankūs įmonei „Alvilė“. Patirti dideli nuostoliai netekant žemės, į kurią jau buvo investuotos lėšos rengiant detalųjį planą, rekonstruojant Eišiškių plento dalį bei įgyvendinant kitus darbus. Tad įmonė kreipėsi į teismą reikalaudama iš valstybės 15 milijonų litų kompensacijos. Tuomet R. Liakas kartu su vienu iš Užusienio bendruomenės aktyviausių narių Rafalu Bardovski kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą kviesdami atkreipti dėmesį į situaciją ir neleisti privačiam kapitalui iš valstybės susižerti nepagrįstai didelę sumą. Be kita ko, būta pareiškimų, jog dalį į žemę investuotų lėšų turės padengti Užusienio gyventojai. „Tačiau pasigilinus į įstatymus buvo aišku, jog tokiems grasinimams pagrindo tikrai nėra“ – teigė R. Kazlauskas. Tuomet Rimanto ir Rafalo inicijuota valstybės opozicija „Alvilės“ reikalaujamoms kompensacijoms nenuėjo perniek – įmonė pralaimėjo teismą. „Žinoma, vėliau „Alvilė“ apskundė sprendimą Apeliaciniam teismui ir galų gale prisiteisė 900 tūkstančių litų. Tai daug realesnė suma svarstant apie patirtus nuostolius“ – patikino R. Liakas.
Žemės grąžinimo procesas tęsiasi
Dideliu susitelkimu ir pastangomis nemažai žemės – net 85 ha – Užusienio bendruomenei jau pavyko susigrąžinti. Tačiau procesas vis dar tęsiasi, vis dar laukia 56 ha laisvos žemės. Ši teritorija taip pat priklausė tarybiniam dekoratyvinių augalų ūkiui. Joje buvo įdiegta speciali laistymo infrastruktūra. Kai „Alvilė“ perėmė ūkį, registrų centre ši melioracija buvo įregistruota kaip nuotekų valymo sistema ir taip įgavo statinio statusą. „Iki šiol teismuose nepavyksta įrodyti, jog toji žemė laisva ir ten nėra jokių statinių“ – su kartėliu pasakojo Rimantas.
R. Liakas skaičiuoja, jog per daugiau nei 10 metų trunkantį Užusienio žemės grąžinimo procesą įvyko daugiau nei 100 įvairiausių teisminių posėdžių. „Viso buvo 460 ha, kurie priklausė Užusieniui. Grąžintinos žemės liko tik apie 40%, kitą dalį užėmė valstybiniai miškai, keliai, svetimi namai pastatyti sovietmečiu“ – dalijosi Rimantas.
Kad ir kaip bebūtų, dešimtmetį trunkantis bendruomenės aktyvistų darbas davė puikių rezultatų. Užusienis gali didžiuotis susigrąžinęs nemažą dalį iki nacionalizacijos bendruomenei priklausiusios žemės. Tai vienas iš nedaugelio pavyzdžių Vilniaus mieste, kai susitelkusi bendruomenė sugebėjo nugalėti įvairių suinteresuotų grupių spaudimą ir iškovojo tai, kas jai priklauso.